Sidabriniai įvairių akmenukų auskarai

Labradoritas buvo pirmą kartą atrastas 1770 m. Labradoro pusiasalyje, Kanadoje, todėl ir gavo šį vardą. Pasak vietinių inuitų legendų, labradoritas yra suakmenėjusi šiaurės pašvaistė, kurią senovės  šamanas bandė išlaisvinti, suduodamas ietimi į uolą. Dalis jos pakilo į dangų ir tapo šiaurės pašvaiste, bet kai kuri šviesa liko akmenyje – taip atsirado labradoritas su savo mistiniu spalvų žaismu.  Taigi, labradorito spalva yra įvairių atspalvių pilka, pasuktas į šviesą gali spindėti oranžiniu, rusvu, melsvu, žalsvu, ar purpuriniu žvilgesiu, dar kitaip vadinamu labradoroscencija. Labradorescencijos efektas atsiranda dėl šviesos lūžimo smulkiose mineralinėse plokštelėse, kurios yra akmens viduje. Labradoritas gali  ir neturėti švytėjimo, tai priklausys nuo akmens kokybės. Kiekvienas labradoritas yra unikalus – nėra dviejų visiškai vienodų akmenų. Labradoritas – tai gamtos sukurtas meno kūrinys, pasižymintis magišku spalvų žaismu (labradorescencija.) Tačiau kartu su šiuo nuostabiu efektu dažnai pasitaiko natūralūs įtrūkimai, sluoksniai ar vidiniai intarpai, kurie nėra defektai, o būdinga šio akmens savybė. Labradoritas priklauso lauko špatų grupei, kuri linkusi formuotis sluoksniais. Būtent šie sluoksniai lemia jo spalvų efektą. Vidiniai „plaušeliai“ ir įtrūkimai – tai vietos, kuriose šviesa lūžta ir sukuria žėrintį efektą. Be šių struktūrų labradoritas nebūtų toks ypatingas. Kiekvienas akmuo yra skirtingas, todėl įtrūkimai ar natūralūs netobulumai pabrėžia jo autentiškumą – tai ne pažeidimai, o natūrali akmens struktūra. Kai kurie įtrūkimai gali būti matomi paviršiuje, tačiau jie nesilpnina akmens – tai tik įrodymas, kad turite tikrą, neapdorotą ir autentišką mineralą. Jei labradoritas būtų visiškai lygus, jo spalvos nebūtų tokios ryškios. Jo magija slypi būtent sluoksniuose ir natūraliuose lūžiuose. Natūralūs netobulumai suteikia jam charakterį. Kaip kiekviena snaigė yra unikali, taip ir kiekvienas labradoritas turi savo ypatingą raštą, kurio niekada nepavyks atkartoti. Labradoritas – tai ne tik akmuo, bet ir gamtos pasakojimas, išsaugotas per milijonus metų. Jo netobulumai – tai jo grožio dalis. Labradoritas – tai tikras mistinių galių akmuo, globojantis tuos, kurie ieško intuicijos, vidinio nušvitimo ir apsaugos. Jo hipnotizuojantys melsvi, rausvi, sidabriniai ar aukso atspindžiai byloja apie paslaptis, kurias jis gali atskleisti savo nešiotojui. Tai akmuo, saugantis nuo negatyvios energijos, stiprinantis vidinę jėgą ir skatinantis dvasinį augimą. Sakoma, kad labradoritas pažadina trečiąją akį, atveria duris į pasąmonės gelmes bei sustiprina intuiciją, tarsi švyturys vedantis per gyvenimo išbandymus. Labradoritas yra vienas stipriausių apsauginių akmenų. Saugo jį nešiojantį nuo neigiamos aplinkos poveikio, įvairių magijos apraiškų, vampyrizmo, kitų pavydo, blogo linkėjimo ir pan. Atlikdamas apsaugos funkciją gali net sutrūkti ar subyrėti. Taip pat labradoritas gali pritraukti užtarnautą sėkmę, pažadinti ekstrasensorinius gebėjimus ar praėjusių gyvenimų prisiminimus. Skatina suvokti savo karminių priežaščių ir pasekmių sasajas, pažinti sielos šaknis, atskleisti vidines kūrybines galias. Mokina atskirti realybę nuo iliuzijų, tinkamai ir teisingai panaudoti savo mentalinę jėgą bei dvasinį intelektą. Labradoritas sustiprina ištvermingumą, todėl padeda atlikti nemalonius darbus, jų neatideliojant. Ramina neramias mintis, baimes, stresus, audringas emocijas.  Puikiai tinka meditacijoms. Perlai – vieni seniausiai vertinamų “brangakmenių”, žavintys subtiliu žvilgesiu ir klasika. Nors šiuolaikinėje rinkoje dauguma perlų yra apdorojami (balinami, dažomi ar dengiami), todėl jų energetinė vertė dažniausiai minimali, jų estetinė vertė išlieka itin aukšta – tai universali prabangos ir rafinuotumo detalė. Kas yra perlas? Perlas susiformuoja, kai moliuskas (austrė ar midija) į svetimkūnį savo kiaute reaguoja jį aptraukdama perlamutru (kalcio karbonato ir organinių medžiagų sluoksniais). Procesas gali vykti natūraliai arba būti inicijuotas žmogaus (kultivuojant). Natūralūs jūriniai perlai vs. kultivuoti perlai Požymis Natūralūs jūriniai Kultivuoti Susidarymas Be žmogaus įsikišimo Procesą inicijuoja žmogus įterpdamas branduolį Reta / pasiūla Labai reti; maža rinkos dalis Didelė pasiūla; dominuoja rinkoje Forma Dažniausiai netobulai apvali, unikali Dažniau taisyklingesnė (ypač Akoya) Kaina Labai aukšta Nuo prieinamų iki labai brangių (priklauso nuo rūšies) Autentiškumas Kiekvienas perlas – gamtos atsitiktinumas Kontroliuojamas auginimas, labiau prognozuojama kokybė Perlų rūšys Pagal kilmę ir auginimo būdą: Akoya – klasikiniai mažesni–vidutiniai, labai apvalūs, stipraus blizgesio; Japonija, Kinija. Pietų jūrų – dideli, balti, sidabriniai ar auksiniai; Australija, Indonezija, Filipinai. Tahiti – natūraliai tamsūs (juodi, pilki, pavėsyje žalsvi ar melsvi); Prancūzijos Polinezija. Gėlavandeniai – upėse/ežeruose (dažn. Kinija), įvairių formų ir spalvų; paprastai prieinamesni. Pagal formą: apvalūs (labiausiai vertinami), pusiau apvalūs, lašo formos, mygtukiniai, barokiniai (netaisyklingi). Energetinės savybės ir jų ribotumas Ezoterikoje perlai siejami su moteriškumu, švelnumu ir intuicija, tačiau šiuolaikinėje rinkoje beveik visi perlai yra balinami, dažomi ar kitaip apdorojami. Dėl to natūrali energetinė vibracija dažniausiai labai sumažėja arba prarandama. Estetinė vertė Laikui nepavaldi klasika: tinka kasdienai ir vakarui, dera su daugeliu stilių. Odos „šviesinimas“: švelnus perlamutro žvilgesys vizualiai pagyvina veido toną. Didžiulė formų įvairovė: nuo minimalistinių smeigtukų iki barokinių statement papuošalų. Investicinė estetika: aukštos kokybės Akoya, Pietų jūrų ir Taičio perlai turi išliekamąją vertę. Pagrindinių kultivuotų perlų rūšių apžvalga Rūšis Tipinis dydis Spalvos Charakteristika Vertė (santykinė) Akoya ~5–9 mm Balta, kreminė, rožvė Labai apvalūs, stiprus blizgesys Aukšta Pietų jūrų ~9–16 mm Balta, sidabrinė, auksinė Dideli, sodrus perlamutras Labai aukšta Tahiti ~8–14 mm Juoda, pilka, pavėsiai (žalia, mėlyna) Natūraliai tamsūs, egzotiški Aukšta Gėlavandeniai ~4–12 mm Balta, persikinė, levandų, dažytos Didelė formų įvairovė, barokiniai Nuo žemos iki vidutinės Įdomūs faktai Antikoje perlai buvo aukščiausios prabangos ženklas – dažnai prieinami tik aukštuomenei. Natūralūs, dideli, apvalūs perlai – vieni rečiausių ir brangiausių gamtos kūrinių. Vieno vėrinio perlai parenkami pagal dydį, spalvą ir blizgesį taip, kad būtų kuo labiau vienodi – tai kruopštus darbas. Priežiūra Perlai minkšti (apie 2,5–4,5 Mohso skalėje) – saugoti nuo įbrėžimų, laikyti atskirai. Valyti tik švelnia drėgna šluoste, vengti kvepalų, plaukų lakų, agresyvių chemikalų. Nenešioti duše, baseine ar sportuojant; drėgmė ir prakaitas ilgainiui ardo perlamutro blizgesį. Laikyti ne per sausoje vietoje – per didelė sausra gali mažinti blizgesį. Nors dėl plačiai paplitusio balinimo ir dažymo perlai beveik neturi energetinių savybių, jie išlieka estetikos klasika: suteikia įvaizdžiui rafinuotumo, subtiliai „apšviečia“ veidą ir dera tiek kasdien, tiek ypatingomis progomis.